Meno edukacija Palangoje. „Koliažiniai fragmentai ir jungtys“
Paskutinę liepos savaitę meno edukacijų ciklas iškeliauja į Palangos vasaros skaityklą. Smalsūs poilsiautojai ir palangiškiai turės puikią progą pasimokyti ugdyti kūrybiškumą, išdrįsti bandyti, nebijoti suklysti mokymosi procese ir sukurti kai ką originalaus.
Dailės pamokos skirtos suaugusiesiems, senjorams, pradedantiesiems ar profesionaliems menininkams, norintiems įgyti daugiau žinių. Mokysimės meno kūrinio komponavimo pagrindų, naudosimės įvairiomis priemonėmis.
Kiekvienai užduočiai (temai) skirsime po vieną pamoką. Pirmoje pamokos dalyje pateiksime teorijos, antroje dalyviai atliks kelis variantus pagal numatytą temą. Po to – atliktų darbų aptarimas, keitimasis nuomonėmis ir atradimais.
Liepos 28 d. kviečiame į paskutinį meno edukacijos ciklo užsiėmimą „Koliažiniai fragmentai ir jungtys“. Jo dalyviai turės galimybę susikurti koliažą.
Kai kurie meno žinovai teigia, kad koliažo apraiškų buvo jau II a., kai kinai išrado popierių. Iki X a. koliažo meno technika naudota labai retai. Vėliau ji pastebima japonų kaligrafijoje. Vis dėlto dauguma meno ekspertų tvirtina, kad tikroji koliažo istorija prasidėjo XX amžiuje. Koliažas glaudžiai susijęs ir su vartotojų kultūra, reklama, netgi kiču ar visai kitais estetiniais sprendimais, dadaizmu, „Fluxus“ judėjimu. Tai meno sritis, kuriai simpatizuoja įvairių sričių menininkai: tapytojai, grafikai, tekstilininkai, keramikai. Literatūroje, atvirai cituojant kitus autorius, galima dėlioti kalbinį, tekstinį koliažą, supintą iš kelių autorių kūrybos. Autorius savaip gali valdyti šiuos tekstus. Kaip antai autorių kolektyvo išleistoje knygoje „Dailės kritikos (meta) metodologijos metmenys“ (2018 m.) „cituojami“ kiti autoriai ir menamai jų sukurti tekstai, kurių jie nė neparašė. Taip pat šių kolegų bendraminčio tapytojo G. Znamierovskio kūryba – jis šmaikščiai „pertapo“ meno istorijos „paveiktus“ paveikslus, bylojančius apie dabartines gyvenimo peripetijas.
O dar kompozitorių kūryba, išskaidanti ar preparuojanti garsus, kad vėliau tai susidėliotų (arba ne) į tam tikrus muzikos motyvus. Taigi koliažo apraiškų galima atpažinti ir laike, ir erdvėje. Netgi transcenduojant už trimačio pasaulio ribų. Koliažo esmė – jau esamų medžiagų panaudojimas ir fragmentavimas. Plėšant, karpant, klijuojant svarbu neužbaigtumo, atsitiktinumo efektas. Kartais net sunku numatyti, kaip atrodys baigtas kūrinys. Galimi žaidimo, netikėtumo elementai, nuvedantys į visai naujas kryptis ir sritis. Tam tikrų medžiagų derinys sukuria ne tik kitokį vizualinį sprendimą, bet ir pakloja pamatus naujai ar šiuolaikiškai filosofijos mokyklai, kurios idėjos atsispindi vaizde.
Terminas „koliažas“ kilęs iš prancūzų kalbos žodžio collage – priklijavimas, prilipdymas. Tai tapybos ir grafikos technika, kai prie pagrindo lipdoma popieriaus, audinio ar kitos medžiagos gabalų ir piešiama arba tapoma. Tai taip pat gali būti įvairių meno atmainų, stilių, elementų mišinys. Koliažo pavadinimą sugalvojo dailininkai kubistai Georgesas Braque’as ir Pablas Picassas. Kiti menininkai tokie, pavyzdžiui, Jeanas Arpas, Kurtas Shwittersas, Le Corbusier, taip pat aktyviai kūrė ir koliažinius natiurmortus.