Atrakcionų sodai

Ekscentriški pasilinksminimai, lengvabūdiški pokštai ir perversyvūs „iškraipyto“ pasaulio vaizdiniai, pasakos apie lūkesčius sukeliančius, tačiau galiausiai pražudančius talismanus, kaip ir saldaus mėgavimosi akimirkos šioje parodoje žiūrovus įvilioja į vaizduotės atrakcionų sodus. Frazė, be abejo, yra netiesioginė aliuzija į XV – XVI a. sandūros Hieronymus Bosho paveikslo motyvus ir personažus. Maždaug 1490 – 1510 m. tapytas „Žemiškųjų malonumų sodas“ yra visos kūrinijos nuodėmių (o gal siautulingos prigimties) alegorija. Magiškame Bosho vaizdinyje knibžda ir žmonės, ir išsigimusios būtybės. Žymusis šiaurietiškojo renesanso paveikslas buvo nutapytas daugiau nei prieš 500 metų, kai didžioji pasaulio dalis europiečiams buvo terra incognito – anuomet plačiai tikėta, jog kažkur ganosi vienaragiai, tamsoje tūno demonai, miškuose – fėjos ir raganos. Šios keistenybės natūraliai įsipynė į kasdieninę pasaulėžiūrą, nors vėlesniais šimtmečiais racionalusis mokslinis protas jas priskyrė išmonės ir fantastikos sričiai. Vis dėlto netgi modernybėje aptinkame iracionalumo gijų, kaip ir aiškiai įsisąmonintą suvokimą, jog demonai ar protu nepaaiškinami nutikimai glūdi mūsų pačių pasąmonėje.
Smagūs triukai ir ironiškos nuorodos, nematomi blogio kerai ir malonumo pažadai penkių šios parodos autorių kūryboje taip pat siūlo apmąstyti šiurpulio, pokšto, karnavalinio pertekliaus temas. Čia nuostabą kelia, o kartais sutrikti priverčia Virginijaus Kinčinaičio sumaniuoju telefonu – vaizdų gaudykle – užfiksuotos subtilios, kartais paradoksalios, tačiau kartu „pigią egzotiką“ sugestijuojančios kelionių fotografijos. Medos Norbutaitės “Klounados” bei “Cirko” ciklų piešiniuose po nepažymėtą slidžią (smagaus) kvatojimo ir (piktos) patyčios teritoriją šlitinėja juokingi, neretai graudūs personažai. Ievos Mediodijos abstrakčioji tapyba atskleidžia žaidybiškas ir spalvingas – kartais neurotiškas, tačiau dažniau nenuspėjamas būsenas. Solveigos Gutautės įvietintas kūrinys – Palangos pasiklausymo ausys – „į kitą pusę“ išdykėliškai išverčia Lietuvos kurorto garsiavaizdį. Anoniminės grupės fata morgana pasitelktas žinomo skulptoriaus Donato Jankausko sukurto “Bezdžiuonių muziejaus” repertuaras šviesiadėžėje papildomas skaitovo balsu. W. W. Jacobs 1902 m. siaubo apsakymo “Beždžionės letena” trečiąją dalį perskaitantis grupės dalyvis netiesiogiai primena būrėjų prakeiksmus ir pavojingą žaidimą su likimu.
Tai, jog parodos kūriniai neturi jokių papildomų metrikų, šiuo atveju mūsų neturėtų trikdyti. Spalvinės ir figūrinės pynės, grėsmę pranašaujančio balso perduodamas nežinios siaubas, komiški atostogaujančios minios klegėjimai parodos „ausyse“ – visa tai ekspozicijos žiūrovams pasiūlo įdėmiai pasižvalgius atspėti kūrinių autorystę. Fikcijų paunksmės čia gali padėti atsipalaiduoti, atverti naują tikrovės (pa)stebėjimo galimybę. Net ir be triukšmingų nūdienos technologinių stebuklų galime mėgautis netikėtais atradimais.