Palangos kurorto muziejus

Apie muziejaus steigimą Palangoje, kalbėta dar XX a. pr., kai 1907 m. liepos 27 d.  buvo įkurta „Palangos bičiulių draugija“. Jos steigėjai broliai grafai Feliksas ir Aleksandras Tiškevičiai (1864–1945), profesoriai Janas Ptazyckis iš Peterburgo ir Vytoldas Vroblevskis iš Varšuvos, gydytojai Tadeuszas Zahorskis iš Vilniaus ir J. Jokielis iš Lodzės, taip pat advokatas Oskaras Szelleris iš Varšuvos. Draugijai pradžioje priklausė 32 nariai, vėliau – apie 200. Tikslas – sveikatingumo, medicinos ir kultūros raida. „Palangos bičiulių draugija“ 1913 m. išleido leidinį, kuriame aprašytos vertingos laukinių augalų rūšys, būdingos Palangos kraštui. Taip pat Poznanėje išleista dr. Stanislovo Karvovskio knyga lenkų kalba „Palanga ir Kretinga“ (lenk. „Połąga i Kretynga“), kurioje detaliai atskleidžiama ne tik krašto istorija, bet ir prieplaukos statybos darbai. XX a. pr. spaudoje, raginta rinkti eksponatus būsimam muziejui Palangoje. Tačiau muziejus tuo metu nebuvo įkurtas.

Kraštotyrinių draugijų iniciatyvos ir muziejaus Palangoje steigimo idėja atnaujinta tik 1964 m., kai priimti Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (LTSR) kraštotyros draugijų įstatai. Įvairiuose Lietuvos miestuose veikusios draugijos, plėtodamos aktyvią veiklą, siekė įkurti etnografinius muziejus. 1966 m. Palangos vykdomajame komitete įsteigtas LTSR Kraštotyros draugijos Palangos skyrius. Pirmininke paskirta pedagogė lituanistė Emilija Adiklienė (1906–1993).

Palangiškiai kraštotyrininkai organizavo Paminklų apsaugos fondą, sudarė miesto kultūros paminklų sąrašą, žemėlapį, organizavo kolektyvų, darbuotojų veiklos metraščių rašymą, rinko atsiminimus apie žuvusius tarybinius karius, aprašė krašto amatus, sudarė aplankus-biografijas žymiems Palangos žmonėms, bei užrašė tautosakos pavyzdžių. Kasmet rengtos viešos parodos. Per pirmąją parodą, 1969 m. vasario 28 d., išsakyti lūkesčiai dėl muziejaus steigimo, muziejinių patalpų skyrimo eksponatų laikymui. 1970 m. surinkti 193 eksponatai, parengta daug teminių aplankų, pradėtos aprašinėti senosios Palangos sodybos. 1971 m. surinkta virš 500 eksponatų. 1973 m. nutarta organizuoti visuomeninio muziejaus steigimą. 1977 m. E. Adiklienė atsisakė pirmininkės pareigų ir pradėjo savarankiškai rengti ekspedicijas, kuriose toliau tyrinėjo senąsias Palangos sodybas. Miesto valdžiai, nepriėmus sprendimo įkurti muziejų, visus surinktus eksponatus 1982 m. perdavė tuometiniam Lietuvos TSR istorijos-etnografijos muziejui (dabar Lietuvos nacionalinis muziejus).

2008 m. gegužės 30 d. Palangos miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje įvyko konferencija „Palangos kultūros paveldas: būti ar nebūti?“. Joje pristatyti XIX a. II pusės – XX a. I pusės Palangos raidos ypatumai, Palangos kurorto kultūros paveldo vertybių būklės vertinimas: urbanizacijos proceso poveikio pajūrio kraštovaizdžiams tendencijos, aptartas atliktas tyrimas apie Palangos kopų augalijos būklę, pateikta žinių apie Palangos povandeninį paveldą, pristatyti kultūros paveldo apsaugos mitai ir tikrovė Palangoje, aptartos šiuolaikinės paveldosaugos ir urbanistinio paveldo išsaugojimo galimybės. Šioje konferencijoje kalbėta apie būtinybę steigti Palangos krašto muziejų.

2011 m. spalio 19 d. Palangos miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje surengta antroji konferencija per kurią priimta rezoliucija, surašyti svarbiausi ir būtiniausi pirmieji žingsniai kurorto muziejaus steigimui. Pirmuoju punktu rekomenduojama įsteigtą muziejų pavadinti ne Palangos krašto, o Palangos kurorto muziejumi. Ir taip nuo muziejaus kūrimo vizijos pradžios praėjus visam amžiui, 2013 m. rugpjūčio 29 d. Palangos miesto savivaldybės taryba priėmė galutinį sprendimą įkurti Palangos kurorto muziejų. Jis įkurdintas istorinėje viloje „Anapilis“. Pirmuoju muziejaus direktoriumi tapo palangiškis istorikas, įvairių archeologinių ekspedicijų koordinatorius, povandeninio paveldo tyrimų ekspedicijų vadovas Jūratis Viktoras Liachovičius (19462017).

Palangos kurorto muziejus šiuo metu yra svarbus daugiafunkcinis centras, kuris saugo, tyrinėja ir reprezentuoja muziejines vertybes, reikšmingą Palangos vizualiojo paveldo rinkinį, archeologinių tyrimų metu Palangos mieste rastas kultūros vertybes. Muziejaus fonduose formuojami archeologijos, istorijos, fotografijos, numizmatikos, faleristikos, filatelijos, dailės, Palangos kraštotyros draugijos, privačių asmenų rinkiniai.

2016 m. modernizuotame muziejuje organizuojamos šiuolaikinės ir istorinės Lietuvos ir užsienio parodos, vyksta susitikimai su autoriais, istorijos ir kultūros tyrinėtojais, edukaciniai užsiėmimai, konferencijos, paskaitos, filmų peržiūros, koncertai ir kita pramoginė veikla. Kasmet muziejuje vyksta tradiciniai Muziejų nakties renginiai, šurmuliuoja miesto šventės – Palangos dienos, tradicija tapo meno paroda „Balta drobulė“, poezijos konkursas „Haiku Palangai“, paroda iš privačių kolekcijų „Palanga. Istorijos atspindžiai“.

Ir nors nuo Palangos krašto muziejaus kūrimo vizijos pradžios praėjo bene visas amžius, tačiau Palanga gali pasidžiaugti, kad po ilgų ieškojimų, kur turėtų įsikurti muziejus, buvo priimtas sprendimas jį įkurdinti istorinę reikšmę kurortui turinčioje viloje „Anapilis“. 2013 m. Palangos miesto savivaldybės taryba patvirtino Palangos kurorto muziejaus steigimą ir jo nuostatus. 2014 m. pradžioje, muziejuje pradėjo dirbti muziejininkai.

 

Palangos vila „Anapilis“

Istorija

Grafienės Sofijos arba „Anapilio“ vilos istorijos pradžia laikomi 1898 m., kai Paryžiuje išleistame pirmajame Palangos miesto vaizdų albumėlyje „Palangos jūros maudyklės“, (pranc. „Polonga Bains de mer“), vila pavaizduota šalia kitų 25 Palangos vaizdų. Albumas neįprastos formos: susegti septyni ąžuolo lapai išskleisti sudaro vėduoklę. Jo autorė – pirmoji moteris fotografė Lietuvoje Paulina Mongirdaitė (1865–1924).

Ankstesnių istorinių dokumentų apie šį pastatą nėra. Projekto autorius ir tiksli pastatymo data – nežinomi. Grafienės S. Tiškevičienės vila priskiriama seniesiems Lietuvos pajūrio kurorto architektūros statiniams. Lenkų profesorė Malgoržata Omilanovska spėja, kad grafą F. Tiškevičių Palangoje statyti būtent tokį pastatą, galėjo įkvėpti keli projektai iš Volgasto medienos firmos katalogo. Pastatus, publikuotus 1892 m. įmonės kataloge, projektavo garsus architektas Johannesas Lange iš Berlyno. Grafienės viloje galima aptikti daug stilistinių panašumų į kitas šio architekto projektuotas vilas. Vienas iš autentiškesnių sumanymų – viršutinis bokšto aukštas su jį juosiančiu balkonu, primenančiu jūros švyturio viršūnę. Vis tik, akivaizdu, kad tai nėra identiška J. Lange‘s kūrinių kopija, bet buvo pasinaudota jo sumanymais ir iš jų sukomponuota visuma, papildyta ažūriniais ornamentais, naudojant rato motyvą.

Neįprastos formos vilos istorija apipinta legendomis. Gajus pasakojimas, kad S. Tiškevičienė praktikavo spiritizmą ir virš palėpės įrengtame veidrodžių kambaryje bendravo su vėlėmis. Istoriniai šaltiniai tam veikiau prieštarautų, nes grafienė buvo pamaldi moteris, tad mažai tikėtina, kad galėjo užsiiminėti bažnyčios ir Biblijos smerkiama veikla.

Vila liaudyje vadinta „ana pilimi“, iš to ir kilo vėlesnis, po Pirmojo pasaulinio karo oficialiai įteisintas, jos pavadinimas. Vilos įmantrus architektūrinis ekscentriškumas aplinkiniams darė įspūdį, tuo labiau kad pastaroji iš vidaus dar ir keistai gaudė. Ši pastato „gudrybė“ atskleista 2015 m., restauruojant legendinę vilą. Pagrindiniame kupole, prie stoglangių buvo įrengti skardiniai būgneliai. Vėjo gaudyklių aštuonetas, po du prie kiekvieno stoglangio kraštų, buvo nematomi, tačiau aiškiai girdimi.

1919 m. lapkritį, mirus grafienei, vila, paveldėjimo teise, atiteko dukrai M. Tiškevičiūtei. Vėliau pastatą nupirko Lietuvos ūkio bankas, kurio pagrindiniai akcininkai buvo finansininkas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Vailokaitis (1886–1944) ir jo brolis kunigas Juozas Vailokaitis (1880–1953). Brolių Vailokaičių puoselėjama vila tapo šalies aukštuomenės lankomu kultūros židiniu. Įvairiuose amžininkų prisiminimuose ši erdvė iškyla kaip populiari bendruomenės susibūrimų vieta. Joje mėgo lankytis nepriklausomos Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis su žmona, poetas ir kunigas Jonas Mačiulis-Maironis, dainininkas Kipras Petrauskas, operos dainininkė Vincė Jonuškaitė-Zaunienė, aktorius ir režisierius Konstantinas Glinskis ir daugelis kitų Palangoje poilsiavusių ano meto žinomų kultūros, meno, politikos ir mokslo žmonių.

XX a. 3 dešimtmetyje vila rekonstruota, šiaurinėje dalyje pristatant antrą aukštą, įrengta daugiau patalpų. Šiaurės vakarų kampo pusapskritė veranda pratęsta ir suformuota didelė salė.

1940 m. spalio 31 d. Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas išleido įsaką „Dėl stambiųjų namų nuosavybės miestuose ir pramonės vietovėse nacionalizavimo“. Palangoje nacionalizuotos vilos, didesni namai, grafų Tiškevičių rūmai. Viloje „Anapilis“ įrengtos gyvenamosios patalpos, o pokario metais įsikūrė „Jūratės“ sanatorijos klubas. Tuo metu sanatorija „Jūratė“ turėjo 7 miegamuosius korpusus, gydomąjį korpusą, klubą ir valgyklą. Čia poilsiautojams buvo organizuojami šokių vakarai, teminės vakaronės, koncertai.

Apie 1950 m. vila rekonstruota. Įrengta karkasinė dengta salė, gaisriniai įėjimai, dalis medinių cokolio perdangų pakeistos gelžbetoninėmis, iš vidaus sienos apkaltos drožlių plokštėmis. Neaišku per kurią rekonstrukciją perdirbta bokštą ties antruoju aukštu supusi galerija: ji pakeista balkonais. Bokšto kupolas yra netekęs ,,namelio“ pavidalo žibinto. Palangos kurorto muziejaus fonduose saugomas seniausias ir vienintelis žinomas dokumentas su pastato brėžiniais, tai – 1950 m. sudaryta namų valdos techninės apskaitos byla.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pagal Lietuvos Respublikos vyriausybės 1995 m. rugsėjo 20 d. nutarimą vila „Anapilis“ 1996 m. rugpjūčio 30 d. perduota Palangos miesto savivaldybės nuosavybei. Neilgai trukus joje įsikūrė akustinės muzikos klubas. Jo veikla priminė buvusiąją bohemiškąją tarpukario Lietuvos aplinką. 2004 m. „Anapilio“ muzikos klubui nutraukus veiklą, iki 2014 m. pab., čia darbą tęsė Palangos kultūros centras.

1997 m. vila įrašyta į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą, jai suteiktas kultūros paminklo statusas. 2005 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu vila pripažinta valstybės saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe.

2014 m. vilos sutvarkymui skirtos lėšos iš Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų programų bei Palangos miesto savivaldybės biudžeto. Tų pačių metų pabaigoje vila pradėta restauruoti. 2016 m. rugsėjo 23 d. restauruota vila „Anapilis“ pristatyta visuomenei ir perduota Palangos kurorto muziejaus reikmėms.

 

Grafienė Sofija Tiškevičienė

Grafai Tiškevičiai – sena ir garbinga Lietuvos didikų giminė, kilusi iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rytinių rusiškų žemių bajorų.

Pirmieji Tiškevičiai buvo stačiatikiai. Po Bresto bažnytinės unijos 1597 m. jie tapo unitais, o XVII a. dauguma Tiškevičių priėmė katalikų tikėjimą. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje grafai Tiškevičiai iškilo XVI a., didžiausią politinę galią įgijo XVIII a. Jie aktyviai dalyvavo politiniame ir kariniame valstybės gyvenime: buvo vaivadomis, didžiaisiais maršalkomis, lauko etmonais, kaštelionais, senatoriais, raštininkais, iždininkais, seniūnais.

Tiškevičių giminė turėjo „Leliva“ (Leliwa) herbą ir devizą „Deligas quem diligas!“ („Išsirink, ką myli!“). Palangos grafo Felikso Tiškevičiaus šeimos šūkis buvo „Świeście na bezdrożach życia!“ („Būkite žiburiai gyvenimo klystkeliuose!“).

SOFIJA HORVATAITĖ TIŠKEVIČIENĖ (18371919)

„Pobog“ herbo didikė, Lietuvos bajorė, grafienė, Darbėnų ir Grūšlaukės dvarininkė. Kilusi iš vengrų kilmės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Horvatų giminės. Tėvas Aleksandras Horvatas, motina Klotilda Volodkevičiūtė. Sofija buvo jauniausias vaikas šeimoje. Be jos, augo vyriausioji sesuo Felicija (1830 m.), brolis Aleksandras (1831 m.) ir sesuo Jadvyga (1836 m.), su kuria Sofija artimiausiai bendravo. 1860 m. birželio 29 d. Barbarove ištekėjo už grafo Juozapo Tiškevičiaus, užaugino aštuonis savo ir tris nesantuokinius vyro vaikus.

S. Tiškevičienė 1906–1911 m. rėmė naujos Salantų bažnyčios statybą, 1908 m. prisidėjo prie Kretingos bažnyčios rekonstrukcijos. Ji užsiėmė labdaringa veikla, prie Kretingos dvaro ligoninės įkūrė ir išlaikė našlaičių, senelių ir invalidų prieglaudą, nuolat rūpinosi elgetomis ir varguoliais, rėmė juos materialiai. Prie socialinės veiklos nuo mažens pratino savo dukras, kurios lankė varguolių vaikus, mokė juos skaityti ir rašyti. S. Tiškevičienei teko rūpintis šeimai priklausančių dvarų administravimu ir ūkine veikla.

Vyrui 1891 m. mirus, grafienė visą likusį savo gyvenimą nešiojo tamsius gedulo rūbus ir našlės šydą. Mirė Palangoje, palaidota Kretingos parapijos naujosiose kapinėse.

 

Vėjo vargonai

2015 m. restauruojant vilą „Anapilis“, bokštelyje buvo rasti aštuoni skardiniai būgneliai – po du prie kiekvieno stoglangio krašto. Tai – vėjo vargonai. Šios „vėjo gaudyklės“ „gaudė“ pajūrio vėjus ir skleidė neįprastus garsus, suteikdamos vilai dar daugiau paslapties. Žinoma, kad grafienė Sofija Tiškevičienė skundėsi silpna sveikata, tad jos nuotaikai praskaidrinti vilos bokštelyje buvo įrengti vėjo vargonai. Vos tik grafienė pasijusdavo prastai, atsidarydavo bokštelio langus ir klausydavo vėjo vargonų muzikavimo.

Apie vėjo vargonų buvimą žinojo beveik kiekvienas palangiškis, tačiau kaip jie atrodė, kas juos pagamino ir koks jų veikimo mechanizmas, niekas negalėjo pasakyti. Jokių dokumentų ir vilos brėžinių nerasta, o vėjo vargonai nebeskambėjo per pastaruosius dešimtmečius.

Vilos „Anapilis“ vėjo vargonai – unikalūs, nėra daugiau tokių, įmontuotų gyvenamame pastate skardinių būgnelių, atliekančių „vėjo gaudyklių“ funkcijas, Lietuvoje ir užsienyje.

 

Palangos kurorto muziejaus darbo laikas

Ne sezono metu (10.01–04.30)

II–VI  10.00–19.00 val.

Sezono metu (05.01–09.30)

III–VII 10.00–19.00 val.

Lankytojai į ekspozicijas neįleidžiami likus pusvalandžiui iki muziejaus uždarymo.

Valstybinių švenčių išvakarėse dirba viena valanda trumpiau.

Nedirba valstybinių švenčių dienomis.

Palangos kurorto muzejaus administracijos darbo laikas

I–IV 8.00–17.00 val.

V 8.00–15.45 val.

 

Palangos kurorto muziejaus ekspozicijos ir parodų lankymas

Bilieto kaina – 3 Eur.

Bilieto kaina su nuolaida* – 1 Eur.

Šeimos bilietas** – 5 Eur.

*Moksleiviams, studentams, senjorams, nuolatinės privalomosios karo tarnybos kariams, kariams savanoriams, asmenims, kuriems nustatytas 30—55 % darbingumo lygis, nuo 1939-1990 m. okupacijų nukentėjusiems asmenims — politiniams kaliniams ir tremtiniams, buvusiems getų, koncentracijos ar kitokio tipo prievartinių stovyklų kaliniams, Lietuvos Respublikos nepriklausomybės gynėjams, nukentėjusiems nuo 1991 m. sausio 11-13 d. ir po to vykdytos SSRS agresijos, pasipriešinimo 1940-1990 m. okupacijoms dalyviams kariams savanoriams ir laisvės kovų dalyviams.

** Trijų ir daugiau asmenų šeima (tėvai, seneliai su vaikais iki 18 metų).

Nemokamai ekspoziciją ir parodas lanko ikimokyklinio amžiaus vaikai, našlaičiai ir tėvų globos netekę vaikai, asmenys, kuriems nustatytas neigalumo lygis arba kuriems nustatytas 25 % ir mažesnis darbingumo arba specialiųjų poreikių lygis ir juos lydintys asmenys (vienam asmeniui — vienas lydintysis), asmenys, kuriems sukako 80 m ir vyresni, Lietuvos muziejų darbuotojai, Tarptautinés muziejaus tarybos (ICOM) nariai, Palangos miesto garbės piliečiai.

Nuolaidos ir lengvatos taikomos lankytojui pateikus jo priklausymą
nurodytoms asmenų grupėms įrodantį pažymėjimą.

Ekskursijų vadovo paslauga:

lietuvių kalba – 10 €
užsienio kalba – 20

Išankstinė registracija ekskursijoms tel. 8 460 30576

Daugiafunkcinės salės nuoma:

Nekomerciniam renginiui – 60 Eur/val.

Komerciniam renginiui – 120 Eur/val.

Multimedijos įrangos nuoma – 30 Eur/val.