Virgilijus Usinavičius – Augulis. Lėtam laike
Parodos atidarymas 2025 m. balandžio 12 d. 16 val.
Virgilijus Usinavičius-Augulis renkasi subjektyvų laiko suvokimą ir konstruoja savotiškai autonomišką laiko sąvoką. Jo laikas nepriklauso kaip įprasta nuo judančios materijos ir nėra pernelyg įsikibęs konkrečios erdvės. Kad jis sulėtėtų, autorius pasirenka gana įprastą sprendimą – atpalaiduoja laiką tiek nuo vietos, tiek ir nuo fizinio grynio – tikrovę liudijančių objektų/subjektų/faktų. Kita vertus, fotografo laikas vis tiek lieka dalinai įsipareigojęs erdvei – remiasi jos formomis, fizinėmis konstrukcijomis ir jų pagalba lipina asociacijas, kurios inspiruoja vaizdinius, pateikiančius kiekvienam skirtingas prasmes.
Kurį laiką jo fotografijoje vyravusi prietema, migla ir rūkas buvo pasitelkiami siekiant izoliuoti žvilgsnį (ir suvokimą) nuo pernelyg išgrynintos ir tiesmukos tikrovės. Tai veikė kaip realybės suvokimą koreguojantis filtras, eliminuojantis pirmines jos reikšmes ir išplečiantis prasminį lauką iki vaizdinių, labiau sietinų su fantazijomis ar sapnais, nei fiziniu patyrimu. Šis autoriaus pasirenkamas filtras tarsi maskavo tikrovę, sušvelninant jos aštrius kampus. Lėtame laike akimirkos patyrimas tampa ne momentu, bet tęstinumu. Tai tarsi sąlyga susidėlioti lėtą laiką, kurį realybėje sudaro milijonai akimirkų, bet V. Usinavičiaus-Augulio fotografijoje ją gali sudaryti keletas ar net viena…
Tokiose fotografijose autoriui nėra svarbi faktais ar fiziniais kūnais besiramstanti tiesa. Jis konstruoja savąją tiesos versiją su sava tikrove, įkūnijančia jo vidines būsenas ir jausenas. Visa tai – ne tiek apie asmenines patirtis, išgyvenimus, kiek apie vizijas, sapnus ar klaidžiojimus fantazijų, svajonių teritorijose. Kita vertus, asociacijų ir patirčių vaidmuo čia išlieka taip pat reikšmingas, nes būtent sukauptas jų bagažas diktuoja vaizdo suvokimo įpročius, galiausiai pateikiant jo reikšmes. Būtent dėl tos priežasties, šio autoriaus fotografijos kiekvieną gali nuvesti į vis kitus apmąstymų kemsynus. Tačiau nostalgija, ilgesys patirtam ar tik įsivaizduojamam laikui, galimybė patirti „déjà vu“ jausmą vėlgi pasiekiamas tik tam tikrą metų ir patirčių bagažą sukaupusiam suvokėjui. Jaunesnio amžiaus žmonėms šių fotografijų poveikis gali atrodyti visai kitaip ir pasiūlyti ne ramybės, susikaupimo ir susitelkimo į save pojūčius, o nerimo, baimės ir neapibrėžtumo jausmus. Neapčiuopiant realybės kraštų ir nesant galimybės atsiremti į žinomas sąvokas, tikėtina, kad gali rastis sumišimas ir baimė. Todėl neabejotinai V. Usinavičiaus-Augulio fotografijos suvokimas yra susijęs su asmenine patirtimi ir sukauptu žinojimu.
Lėto laiko tema neatsiejama ir nuo autoriaus naudojamų lėtos (analoginės) fotografijos procesų, pasirenkant alternatyvų metodą greitam skaitmeninės fototechnikos kadro fiksavimui. Tokie fotografai ne be priežasties vadinami šamanais, alchemikais ir pan., nes jų fotografijos gimsta ilgo ir lėto kūrybinio proceso metu. Pradedant šiandieniniam gyvenimo tempui priešingu lėtu judėjimu realybės paviršiumi į jos gilumą, suteikiant sau galimybę ne tik lėtai judėti, bet ir lėtai žvalgytis, laukti, apmąstyti ir neskubant nuspausti fotoaparato užrakto mygtuką. O plataus formato fotografijos lakštas suteikia galimybę išplėsti žvilgsnį, simuliuojant kitokį, realybėje nepatiriamą, suvokimą. Tai galimybė ne tik mėgautis akimirka, atsisakant priimti realybę su isteriškomis jos skubos formomis, bet ir izoliuotis nuo kasdienių rūpesčių, socialinių triukšmų, susitelkti į savo ir aplinkos santykį ir patirti tai, kas tik tokiomis sąlygomis įmanoma – ramybę.
Naujausioje savo serijoje autorius pakelia rūko ir miglos uždangą, žymiai labiau apnuogindamas fiksuojamą vaizdą. Čia jis pasitiki tikrove, atsisako ją nusavinti ir uždaryti subjektyvių suvokimų talpyklose. Tačiau rutinos ignoravimas, nenoras įsijungti į bendrą skubos srautą ir čia yra akivaizdus. Toks laikas jau kitaip kvepia nei apgaubtas rūko, bet odos paviršių glostanti vėsa ir drėgmė labai panaši. Atrodo, kad drėgme persisunkęs oras ir toliau lieka autoriaus fotografijoje, tik šįkart jį vėjas neša nuo jūros, kuri autoriui reikalinga kaip neaprėpiamą laisvę patirtims ir mintims garantuojanti sąlyga.
Menotyrininkė Danguolė Ruškienė
Parodos iš dalies finansavo Palangos miesto savivaldybė