Vietos savivalda Lietuvoje 1918–1939 m.: auksinio standarto beieškant

1932 m. lapkričio 5 d. Vietos savivaldybės įstatymo pakeitimu Palangai suteiktos antraeilio miesto teisės, o gruodžio 22 d. priimtu Kurortų įstatymu Palanga tapo „pirmos grupės“ kurortu. 1933 m. sausio 18 d. pirmajame Palangos miesto tarybos posėdyje išrinktas pirmasis Palangos burmistras dr. Jonas Šliūpas (1861-1944).

Kokių galių ir priedermių tuomet įgijo naujasis miestas Palanga? Kiek tai galėjo lemti jos augimą ir populiarumo didėjimą? Vietos savivaldos institucijų veikimo praktikos apėmė labai platų darbų ir rūpesčių barą – nuo rūpinimosi mokyklų gerove iki vietos kelių tvarkymo, turgaviečių priežiūros ir kt. Ne visada aptariamųjų rūpesčių našta buvo pakeliama – stokota finansinių išteklių, sumanesnės vadybos gebėjimų, o ir, pagaliau, tinkamų administratorių imtis nebuvo gausi. Savivaldybininkų sąstato duomenų analizė leistų manyti, kad visgi didžiosios jų dalies kvalifikacinės galios užtikrino gana sklandų vietos savivaldos funkcijų realizavimą, tačiau jų gretose būta ir atsitiktinių „pakeleivių“ (menkos reputacijos, nepakankamo išsilavinimo). Atrodo, kad pastarieji netapo deguto šaukštu medaus statinėje…

Tarpukario Lietuvoje veikė apie 300 skirtingų teritorinių – administracinių posistemių – miestų, apskričių, valsčių, nors pastaroji imtis nebuvo stabili (aptariamuoju laikotarpiu būta valsčių, kaimų „pasivaikščiojimų“, naikinimo, sujungimo precedentų). Paskaitoje bus pristatomos Lietuvoje veikusių vietos savivaldos institutų teisinio reguliavimo charakteristikos, remiantis 1919 m., 1929 m. ir 1931 m. vietos savivaldybių įstatymų nuostatų analizė. Pastarųjų įstatymų priėmimas greičiausiai paliudijo siekį optimizuoti šių institucijų sklaidos modelį bei išgryninti jų veiklos perspektyvas. Visgi manytina, kad šios intencijos ne visada išvengė vidinio susipriešinimo, nesusikalbėjimo žymės.

Dr. Saulius Kaubrys – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas. Stažavo ir dėstė Švedijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Suomijos, Vokietijos, Prancūzijos, Šveicarijos ir Austrijos universitetuose. Mokslinių tyrimų sritys – tautinės mažumos Rytų ir Vidurio Europoje, Lietuvos istorija 1918–1940 m. Pastaraisiais dešimtmečiais parengė dešimtis monografijų ir studijų, mokslo straipsnių, mokslinių tyrimų.