Sigitos Ūlos Gečaitės paroda „Saulėtekio sustojimas”

Saulėgrįžos spalvų testas
Stebintys žiemos saulėgrįžas žino: keletą dienų procesas sustoja, diena tarsi sustingsta, virpėdama laiko tą pačią trukmę. Jau pagauta dienų trumpėjimo pagreičio, įsijautusi į šiaurietiškos nakties plitimą sutrinki, nekantrauji – paradoksaliai norisi dar. Kad naktis būtų dar ilgesnė, kad panirtume į begalinę tamsą kaip Norvegijoje ar Islandijoje, kur vienus vilioja šiaurės pašvaistės, o kitus – nordic noir. Bet Lietuvoje tamsa taip ir nesunaikina šviesos. Saulėtekiai pasistumia, dienos trukmė kisteli tik pavažiavus šiauriau, bet grįžus namo – vėl tos pačios laiko žymės. Žinai, kad po šio sustojimo prasidės šviesos sugrįžimas. Savaime džiugus. O lėto nirimo į šiaurietišką tamsą melancholija bus prarasta – iki kito vėlyvo rudens. Čia atpažįstu mane su menininke Sigita Ūla Gečaite siejančią saulės stebėjimo aistrą – ypač per saulėgrįžas. Aš tik užrašinėju savo patirtis. Sigita Ūla jas išreiškia spalvomis. Būdai įvairūs. Žiemą, kai saulė teka vėlai, net pelėdoms patogu imti fotoaparatą, išsiruošti laukan ir fiksuoti prieššviesio dangų. Nors procesas kartojasi kiekvieną rytą, nors visą mūsų trumputį gyvenimą ir nuo pat Žemės atsiradimo saulė kyšteldama spindulį virš horizonto pažada naują dieną, sunku išvaikyti stebuklo jausmą. Ir nebūtina. Stebuklas telieka. Jį kuria ypatinga šviesa – nenusakoma. Kinta bežiūrint ir kaskart būna kitokia, tarsi naujai užmaišyta. Jos išraiška – spalvos, susikuriančios grumiantis, siautėjant, dūkstant fotonams, sklindant skirtingo ilgio elektromagnetinėms bangoms. Kai pagalvoji, kiek daug ten judesių – begalybė. Galbūt stebuklą ir kuria susitikimo su begalybe nuojauta. Su nematomų materijos dalelių begalybe. Su amžinojo, nors turinčio nutolusią pradžią ir pabaigą, kosminių kūnų sukimosi ir skriejimo begalybe. Su laiko, prasidėjusio ir pasibaigsiančio kartu su visata, begalybe. Begalybė irgi turi ribas,bet mums, be galo mažiems visatos kūnams, ji atrodo pakankamai beribė, kad gniaužtų kvapą.

Yra ir kitas būdas atšvęsti saulėtekį. Galima užsimerkus imti keletą pieštukų ir palikti tų atsitiktinumo pamėtėtų spalvų pėdsakus ant popieriaus. Ką tai turi bendro su saulėtekio, gamtos, visatos patirtimi? Iš pažiūros – nieko. Paimi kelis po ranka pasitaikiusius daiktus, nieko nesprendi ir nematuoji. Bet atsitiktinumas skleidžia kitokį stebuklo jausmą. Atpalaiduodamas nuo mąstymo, nuo sprendimo, nuo prasmės atsitiktinumas tarsi perduoda žinią iš anapusybės. Iš ten, kur nėra nei žmogiško mąstymo, nei žmogiško sprendimo, nei žmogiškos prasmės. Nes ten yra mums nesuvokiama prasmė, net jei racionaliai mąstant tai būtų beprasmybė. Begalinės nesuvokiamybės tikrumo patirtis – irgi stebuklas, priskiriamas sakralumo sferai. Leisdami jai įsiveržti į mūsų kasdienius veiksmus prie jos prisiliečiame. Sigita Ūla Gečaitė kasdien palieka to prisilietimo pėdsakus. Jie irgi nieko nepaaiškina, nesuvokiamo nepadaro suvokiamu. Bet ir nereikia. Įtraukia pati atsitiktinumo praskeltos prasmės bedugnė – į ją gera kristi.

Nujaučiu, kad ši menininkė tapo kaip kvėpuoja. Jai pakanka saulei tekant išeiti iš namų į peizažą, kur šviesa pasiekia akis per tarpininkus. Tarpininkai – visa gamta, budinama gausėjančios, sklindančios, šiltėjančios šviesos. Bet svarbu nesusifokusuoti į detales, į žolių ir lapų pavidalus, į kamienų ir šakų brėžinius, į paukščių siluetus. Matyti, bet nematyti. Leisti jiems visiems įspausti spalvos patirtį tavo (pa)sąmonėje. Tuomet išryškėja ne tiek atpažįstami gamtos elementų pavidalai, kiek pats buvimas. Gyvybės stebuklas, nulemtas planetos vietos ir trajektorijos kosmose, ryšio su viena žvaigžde, kuri yra nei per toli, nei per arti, nei per karšta, nei per šalta, nei per didelė, nei per maža, kad kasdien gimdytų
gyvastį iš naujo. Visuotinį buvimą galima išlieti akrilo sluoksniais drobėje, kad ir kiti, galbūt dar nepabudę ar iškart per plačiai atsimerkę, tai irgi patirtų. Parodoje išskleistas pasikartojančios meditacijos ritualas išskaidrina. Menininkė veikia tarsi laiko begalybės antena. Transliuoja šviesą, kad nepamirštume kasdien viltis stebuklo.

Agnė Narušytė