Paroda „Surūšiuoti kūnai“

Gyvename rūšiavimo laiku. Žmonės ir idėjos skirstomi pagal pažiūras, vertybes, tapatybes. Viešojoje erdvėje viskas greitai įgauna etiketę – „už“ arba „prieš“. Toks skirstymas veikia ir kūną: jis tampa pozicija, ženklu, argumentu.

Menininkės darbuose kūnas nėra vientisas. Jis sudarytas iš fragmentų, sluoksnių, skirtingų vaizdų likučių. Tai kūnai, kurie neturi vienos aiškios kilmės ar stabilios tapatybės. Jie surinkti iš to, kas jau buvo panaudota, matyta, apibrėžta.

Skaldymas čia nėra griovimas. Tai būdas parodyti, kaip tapatybė formuojasi iš skirtingų įtakų, kaip ji nuolat perrašoma. Fragmentai susiduria, kartais nedera tarpusavyje, bet būtent įtampoje atsiranda nauja forma.

Moteries kūnas menininkės darbuose nėra idealizuotas ar užbaigtas. Jis kintantis, daugiasluoksnis, atsisakantis būti sutrauktas į vieną reikšmę. Tai kūnas, kuris gali būti ir pažeidžiamas, ir kuriantis.

Kūnas čia suvokiamas kaip vieta, kur gimsta nauji kūnai ir naujos idėjos. Ne kaip stabilus vienetas, o kaip procesas. Rūšiavimo logika siekia viską sustatyti į aiškias kategorijas, tačiau kūnas išlieka sudėtingesnis nei bet kuri schema.