Pajūrio regioninis parkas

Pajūrio regioninis parkas įsteigtas 1992 m. Regioninio parko plotas 5847 ha*. Pajūrio regioninio parko interneto svetainė: www.pajuris.info. Pajūrio regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I–2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ (Žin., 1992, Nr. 30–913), siekiant išsaugoti žemyninio pajūrio kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti. Regioninio parko paskirtis, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 „Dėl regioninių parkų nuostatų patvirtinimo“, yra išsaugoti Lietuvos pajūrio žemyninės dalies kraštovaizdį su pajūrio pakrantės kopų juosta, Didžiuoju ir Mažuoju pajūrio skardžiais, jūrinės lygumos Placio ežeru, litorininės jūros suformuotu Nemirsetos kopagūbriu ir pajūriniais žemyniniais skardžiais, jūrinius riedulynus, etnografinį Karklės kaimą. Pajūrio regioninio parko apsaugos režimą užtikrina ir regioninio parko steigimo tikslų įgyvendinimą koordinuoja Pajūrio regioninio parko direkcija.

Pajūrio regioninis parkas – palyginti trumpa žemyninio pajūrio atkarpa tarp Klaipėdos ir Palangos, paskutinis žemyninio pajūrio ruožas, kur dar liko natūralios gamtos, kur tebeperi gervės ir jūriniai ereliai. Parkas traukia žmones smėlėtais paplūdimiais ties Kukuliškių kaimu, Karkle bei Nemirseta. Šalia pajūriui įprastų smėlėtų kopų, poilsiui svarbių pušynų čia driekiasi ir natūralios pajūrio smiltpievės. Pušynus paįvairina lapuočių miškai, šlapi juodalksnynai, Šaipių pelkė.Pajūrio kraštovaizdis parke išsiskiria dėl tiesiai į jūrą besileidžiančio Olandų kepurės kalno skardžio, riedulyno bei dviejų arčiausiai jūros esančių ežerų – Kalotės ir Plocio (Plazės). Smėlėtose pajūrio kopose augmenija išskirtinė: čia gausu tik smiltpieves mėgstančių augalų rūšių, kai kurios jų nyksta ir yra saugomos Europos mastu. Paukščių žiemovietėje jūroje žiemos metu susirenka per 10 000 paukščių, o jūros pakrante driekiasi paukščių migracijos kelias. Pajūrio regioniniame parke išliko paskutinė nesugriauta XIX a. pab. vokiečių statyta laivų gelbėjimo stotis. Šioje pajūrio dalyje, kaip ir kitur Mažojoje Lietuvoje, išsaugota mažai mitologijos, legendų, tautosakos. Šis kraštas išsiskyrė griežtai praktikuojama krikščionybe, todėl su pagonybe labiau siejamiems atributams vietos neliko. Tačiau čia išliko itin senas verslas – gintaro gaudymas graibštais.

Valdomas valstybinės biudžetinės įstaigos – Pajūrio regioninio parko direkcijos

Steigėjas – Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos

Teritorija yra:
Klaipėdos apskrityje, Klaipėdos rajono ir Palangos miesto savivaldybėse

Pagrindinės gyvenvietės:
Karklė, Kalotė, Nemirseta Gyventojų skaičius 750

Veikla: Žemės ūkis, turizmas

Geografinė padėtis –Pajūrio žemuma

Plotas: 5865 ha (2735 ha – sausumoje, 3130 ha – Baltijos jūroje).

Aukščiausia vieta: 37,8 m (Kalotės ežero pietrytinėje dalyje).

Giliausia vieta – 23 m (Baltijos jūros dugnas)

Vidutinis kritulių kiekis 696 mm.

Vidutinė metinė temperatūra + 6,2 C.

Vidutinė vasaros temperatūra + 16,4 C.

Pagrindiniai ežerai: Kalotės, Plocio.

Didžiausi upeliai: Rikinė, Cypa, Tydeka.

Miškingumas 30%.

Koordinatės:
šiaurinė – 55o 53’;
pietinė – 55o 46’;
vakarinė – 21o 01’;
rytinė – 21o 08’.

Parko ir jo apsaugos teritorijos ribos:
šiaurinė – senoji Palanga;
pietinė – Klaipėdos miesto riba;
vakarinė – Baltijos jūra;
rytinė – kelias Klaipėda – Palanga.